Visuomet buvo žmonių, kurie tam tikrame savo gyvenimo etape pradeda jausti kažkokį vidinį nerimą, nepasitenkinimą, dvasios kamavimą. Beje, tokios būsenos gali egzistuoti net ir esant santykinei išorinei sėkmei. Atrodo, viskas gerai, o sieloje kažkas ne taip...

     Šį nerimą sukelia vidinis intuityvus žinojimas ir supratimas apie mūsų suvokimo ribotumą, mūsų pasaulio regėjimo, mūsų gyvenimo pažinimo ir savęs pažinimo ribotumą. 

     Šis vidinis nerimas – kažkoks dvasinis alkis skatina žmogų ieškoti žinių, ieškoti atsakymų į klausimus: kam man duotas Gyvenimas? kas aš? kodėl aš atėjau į šį pasaulį ir kur toliau veda mano kelias?...

     Tai yra žmogus susidomi savo gyvenimu. Tai natūralus vidinio brendimo procesas. Toliau, daugeliu atvejų, eina intelektualinės informacijos kaupimo laikotarpis, skaitant įvairiausią literatūrą, bet netrukus žmogus pradeda pastebėti – kiek jis bemąstytų dvasingumo, tobulėjimo ir gyvenimo pažinimo tema, realiai niekas nesikeičia ir neįvyksta. Būtent tada ir atsiranda konkrečių veiksmų šia kryptimi poreikis. Šiame vystymosi etape žmogui į pagalbą atskuba Dvasinė Praktika.